Jau beveik pusė metų!!'

Per tiek laiko kiek čia esu, bandau pažinti tiek daug visko, kaip turbūt niekada nebuvau bandžiusi. Gyvenimas Amerikoje bėga taip greitai, kad net nesuprantu, kaip jau galiu gyventi čia beveik 6 mėnesius. Per tokį ilgą, bet tuo pačiu ir trumpą laiką suprantu, kas yra mano tikrieji namai, mano gimtasis kraštas, šeima ir net gi draugai. Tokioje savo gyvenimo kelionėje susidūriu su įvairiausiais iššūkiais, kuriuos bandau išspręsti, taip pat kultūriniais skirtumais. O, kad kiekvienas galėtų mane suprasti, tai reikia gyventi čia ir dabar Amerikoje. Dabar aš jaučiuosi, kad esu visiškai pilnai čia, Amerikoje. Anksčiau gyvenimas lėkdavo sunkiai, nes kaip mano host tėtis sakė " tavo kojos Amerikoje, bet širdis Lietuvoje ", tai visiška tiesa. Mano širdis visada bus Lietuvoje, net ir tada, kai esu kitame pasaulio žemyne, bet dabar susitaikau su visom aplinkybėm ir džiaugiuosi tai ką turiu.

Na, dabar papasakosiu apie amerikietišką gyvenimą... Kadangi esu vienoje iš didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje, tai vadovaujuosi tokiais savo žodžiais " išbandyk tą, ko dar nesu dariusi Lietuvoje". Kai pasiūlo kas nors važiuoti ar dalyvauti kažkur stengiuosi sutikti, kad ir kaip atrodytų neįdomu ar tiesiog esu neišsimiegojusi ir pavargusi.

Pirmas maisto karas!!!

Vieną dieną, spalio mėnesį, aš su savo draugais iš mokyklos dalyvavome tokioje kaip labdaroje " Egg&Beg". Susitikome visi mokyklos stovėjimo aikštelėje, gavome voką ir 2 valandas, per kurias turėjome gauti kuo daugiau pinigų į voką. Greitai palikome mokyklą ir išlėkėme į miestą ieškoti žmonių, kurie galėtų paaukoti pinigų " Campus Life" ( tai krikščioniškas klubas jaunimui) + duotų kiaušinių, kuriuos turėtume ką nors su jais daryti 😂 Tai aišku, kad apsimėtėm kiaušiniais, smirdėjom "žaliais" kiaušiniais, buvom purvini, bet laimingi. Man teko suvalgyti " žalią" kiaušinį už 20$!!! Tai buvo toks įvykis kokio dar niekada nebuvau darius 😝

Pirmas mano helovynas! Pjaustinėjau moliūgą, persirengiau "skrybėliumi", švenčiau helovyną su mainų dalyviais, savanoriavau " Haunted Castle" su mainų dalyviais, kur mus profesionaliai nugrimavo ir ėjom gąsdinti žmonių👹

Smagu patirti tai, ko dar nesu darius!

Sunkumai ir nuotykiai Amerikoje 


Daugiau nei prieš kelias savaites dalyvavau Indianos valstijos Rotary Jaunimo Mainų konferencijoje. Ten sutikau mainų dalyvius iš Taivano, Italijos, Nyderlandų, Argentinos, Čilės, Tailando ir Suomijos. Buvo labai smagu, nes greitai vieni su kitais susibendravome.

Konferencija prasidėjo nuo taisyklių, ko mes privalome laikytis, kur turime dalyvauti. Vienas iš svarbiausių dalykų, ką kiekvienas mainų dalyvis pažadėjo Rotary Komitetui, kad nekalbės su šeima ar draugais mėnesį laiko, bet tai nereiškia, kad po mėnesio ir vėl galėsime bendrauti be limito. Tai reiškia, kad turime tik vieną dieną per savaitę, kada galime kalbėti ar susirašyti su " namais". Taip pat, tai ir yra vienas iš sunkiausių mano mėnesių, kai dėl kiekvieno savo veiksmo turiu kontroliuoti ir apgalvoti. Stengiuosi būti stipri ir nepasiduoti emocijom, nes tikrai buvo dienų, kai buvo labai liūdna ir sunku.

Dėl to, kas nori su manim bendrauti, galiu susirašyti tik sekmadieniais po 20 min. Šis pažadas duotas yra dėl to, kad galėčiau priprasti gyventi Amerikoje. Kuo aš daugiau bendrauju su lietuviais, tuo man yra blogiau, nes labiau jų ilgiuosi ir amerikiečiams tada skiriu per mažai laiko.
Jeigu buvo, tarkime, man bloga diena ir aš imu ir viską papasakoju mamai, kas man atsitiko, tai ta žinutė išsisiunčia, kai pas mane būna naktis, o Lietuvoje jau rytas. Tai reiškia, kad aš tai parašius nuėjau miegoti, o mama atsikėlus perskaitė tą žinutę ir pradėjo labai nerimauti. Tačiau blogiausias dalykas tas, kad kai aš atsikelsiu, mano diena bus lyg naujas lapas ir aš užmiršiu kas vakar buvo atsitikę, o mama vistiek apie mane galvos visą dieną. Va ką reiškia laiko skirtumas ir perdažnas bendravimas su šeima bei draugais...

Toliau tęsiu apie konferenciją...Taigi, aš su mainų dalyviais toje konferencijoje turėjome labai daug veiklos, šventėme dviejų mainų moksleivių gimtadienius, dalyvavome talentų šou, giedojome savo šalies himnus, žaidėme įvairius žaidimus lauke ir viduje, kepėme zefyrus ant laužo, fotografavomės ir svarbiausia keitėmės ženkliukais. Tai vienas iš ypatingiausių momentų, kai apsikeiti savo ženkliuką į kitos šalies. Tai lieka labai didelis prisiminimas. Po to tuos ženkliukus susisegame į Rotary Jaunimo Mainų švarką.

Tikiuosi toks mano švarkas bus po mainų 😊

Didžiausi skirtumai mokykloje ir aplinkoje

1. Mokykloje klasės nėra suskirstytos. Turiu omeny, kad nėra pvz:.11a,11b ir t.t.
2. Į kiekvieną pamoką einu su skirtingais moksleiviais. Tas yra išties įdomus procesas, nes taip galiu susirast daugiau draugų.
3. Kiekvieną dieną pamokos yra vienodos. Turiu 8 pamokas ( anglų k., piešimą, muzikos teoriją, vokiečių k., matematiką, Amerikos istoriją ir "study hall"- tai pamoka, per kuria gali ruošti namų darbus, skaityti knygą ar padėti mokytojams) .
4. Dar vienas keistas pastebėjimas, kad mokykla neturi pertraukų. Pasibaigia pamoka ir turiu tik 3 minutes, nueiti iki spintelės pasidėti daiktus ir pasiimti kitas knygas, kurių reiks kitai pamokai.
5. Lietuviai zirzia, kad per sunkios knygos Lietuvoje, kad moksleivių stuburai krypsta ir, kad reikia kažką daryti. Tačiau Amerikoje niekas nesiskundžia, kad kiekvienas vadovėlis yra tokio pat dydžio ir storio kaip Biblija. Tarkime, matematikos vadovėlis turi virš 1000 puslapių. Neįtikėtina! 
6. Iš tiesų mokslas čia lengvas, paprašiau, kad mane perkeltų į aukštesnį lygį matematikoje bei vokiečių kalboje.
7. Vairavimo licenzijos Amerikoje išduodamos moksleiviams skirtingo amžiaus, nes priklauso kokioje valstijoje gyvena. Indianoje vairuoti leidžiama nuo 16 metų, o Mičigane leistina ir nuo 14 metų.
8. Pats keisčiausias dalykas, kad miestelyje gyvena žmonės, kurie nepripažįsta elektros, mašinų, neturi dušų, nei elektrinių prietaisų. Jie vadinami čia - amišais. Laikosi labai griežtų taisyklių. Turiu daugiavaikes šeimas, nuo 10 iki 15 vaikų. Rengiasi paprastai, vienspalviais drabužiais, taisyklės draudžia naudoti sagas, dėl to leidžiami tik kabliukai. Amišai taip gyvena, nes tiki, kad Dievas juos labiau priims tokius, kokie jie yra. Į miestelį važinėja su karietomis. Nesileidžia fotografuoti.
9. Miestelis - mažas. Gyvena vos 4000 gyventojų. Tačiau namai dideli, pagrindinė gatvė tarsi greitkelis, o tai reiškia, kad ir kitos gatvės ilgos.
10. Buvo labai karšta, o dabar jaučiuosi kaip Lietuvoje, nes lyja beveik kiekvieną dieną.

Gyvenu mažame, jaukiame Indianos valstijos miestelyje - Berne. Anksčiau jame buvo įsikūrusi šveicarų kolonija, tačiau dar ne viskas, Bernas juk yra Šveicarijos sostinė, dėl to miestelis taip ir pavadintas. Jame yra garsiojo Šveicarijos laikrodžio bokšto kopija.

Džiaugiuosi, kad miestelis mažas. Bendruomenė - labai maloni, paslaugi ir nuoširdi. Visada jaučiuosi čia gerai, nes žmonės manimi labai rūpinasi ir stengiasi, kad nebūčiau viena. Kviečia į įvairius renginius, dėl to niekada neatsisakau tokios galimybės, juk dėl to ir atskridau čia☺️

Per beveik jau 3 savaites apvažiavau 5 valstijas. Buvau Mičigane, Ohajuje, Misūryje, Ilinojuje ir, aišku, Indianoje. 

Praėjus 3 dienom po atvykimo į Ameriką, susiruošiau su savo " host " šeima į BabyShower Party, visai kaip merginų vakarėliai per filmus. Kelionė trūko apie 9 valandas, nes šventė vyko Sant Luise, Misūrio valstijoje. Teko pervažiuoti visą Indianą, Ilinojų ir pusė Misūrio. 

Mano "host" šeimos vyriausia dukra laukiasi, tai šventė buvo pagrįsta tuo, kad šventėje dalyvavo tik moteriškos lyties atstovės, dovanojo būsimam mažyliui dovanas, nuo rūbelių iki sūpamų kėdučių. Buvo labai smagu, nes dalyvavo labai daug žmonių, vyko visokios viktorinos.

Kadangi šventė buvo suplanuota savaitgalį, tai negalėjau daugiau apsilankyti Sant Luise. Tačiau labiausiai mane sužavėjo garsioji Sant Luiso arka ir įvairios konstrukcijos tiltai.

Esu Viltė Jonė Vaisietaitė. Aš - mainų dalyvė pagal Rotary programą. Artėja jau 3 savaitės kaip esu čia, bet tik dabar atradau laiko rašyti savo įspūdžius.

Vilnius➡️Amsterdamas➡️Detroitas

• Rytas prasidėjo nuo problemos su lagaminu. Kontrolė negalėjo praleisti, teko primokėti.
• Atvykus į Amsterdamą, jame turėjau 4 valandas laisvo laiko. Tačiau nesitikėjau, kad jis gali prabėgti taip greitai. Kai jau turėjau bilietą į Detroitą, galvojau, kaip gerai, kad viską pati susitvarkiau. Nors iš tikrųjų iškilo keblumų su juo. Pasirodo, kad man nepaskyrė keleivio vietos, nes lėktuvas buvo perpildytas.

Kelionė truko apie 20 valandų. Oro uoste pasitiko pirmoji mano "host" šeima. Buvo labai smagu sutikti tokius nuoširdžius ir laimingus veidus po sunkios kelionės.

Nuotykiai tik prasideda!!!